Prancūzija

Prancūzijos kultūra.

Prancūzijos kultūra neabejotinai yra viena iš didžiausių, seniausių ir svarbiausių Europos kultūrų. Prancūzijos kultūrinės pozicijos buvo iškovotos dar viduramžiais. Ypatingai Prancūzijos kultūrinis vaidmuo sustiprėjo XVII a., kuris Europoje laikomas Prancūzijos amžiumi. Prancūzijos karaliaus dvaras visai Europai diktavo madas ir taisykles (beje, mados, taip pat ir meno sostinės reputaciją Paryžiui sėkmingai sekasi išlaikyti iki šių dienų). Būtent tuomet prancūzų kalba tapo visų civilizuotų šalių aristokratų, diplomatų ir paprasčiausiai išsilavinusių žmonių bendravimo kalba.

Ir šiandien šalyje rasime daug architektūros paminklų — nuo romanikos iki modernizmo. Prancūzijos intelektualinis gyvenimas klesti jau nuo XVIII a. enciklopedistų laikų. XIX ir XX a. sandūroje dailėje įvyko didelis kone italų Renesansui tolygus pasaulinės reikšmės proveržis - susikūrė impresionizmo mokykla, kurios pradininku tapo Klodas Monė. Žymiausias jo paveikslas — „Vandens lelijos“. Prancūzų literatūros istorijoje vėlgi gausu pasaulinio garso pavardžių. Užtenka paminėti „Trijų muškietininkų“ ir „Grafo Montekristo“ autorių Aleksandrą Diuma, „Paryžiaus katedros“ autorių Viktorą Hugo ar „20 000 mylių po vandenių“ autorių Žiulį Verną.

Maistas

Visi žinome, jog Prancūzija - kruasanų, sūrių, creme brulee ir migdolinių sausainiukų - macaroons, šalis. :)

Šįkart plačiau apie spalvotuosius sausainiukus ir "Laduree". Louis - Ernest Ladurée, garsiosios konditerijos įkūrėjas, buvo malūnininkas, tačiau dievino literatūrą, pats rašydavo beveik visų įmanomų žanrų kūrinius – pjeses, poeziją, esė, istorines bei mokslines knygas. Vyras niekada nesibaimino galiojusių cenzūros draudimų, rašė daug satyros kūrinių, kritikavo tikėjimo bei įstatymines dogmas. Kita vertus, jis niekada neišgarsėjo pasauliniu mastu nei kaip rašytojas, nei kaip konditeris, tačiau 1930 – aisiais jo anūkas, Pierre Desfontaines, sumąstė atnaujinti macarons receptą, sujungdamas du morenginius sausainius šokoladinio kremo pertepimu. Pierre taip pat įkūrė arbatinę, kuri akimirksiu išpopuliarėjo tarp pasiturinčių ponių, kadangi kavinėse lankytis derėjo tik vyrams. Moterys gavo šansą pasimėgauti ne tik laisvais plepalais už namų sienų, bet ir dieviškaisiais macarons.

Šiandien prancūzai didžiuojasi šiuo saldėsiu ir vadina jį nacionaline vertybe, tačiau pasiknaisiojus istorijos archyvuose galima daryti prielaidą, jog tikrojimacaron tėvynė yra Italija. Morenginiai skanėstai su migdolais Prancūzijoje ėmė populiarėti, kuomet į šią šalį iš Florencijos atvyko Kotryna Mediči, ištekėjusi už Henrio II – ojo. Didikė, kaip anuomet buvo įprasta, atsivežė savo svitą, kurioje buvo is asmeniniai virėjai. Tiesa, atskirų morenginių sausainėlių pertepimo šokoladiniu kremu idėja neabejotinai priklauso Louis - Ernest Ladurée anūkui Pierre Desfontaines.

Tradiciškai šie saldumynai yra šokolado arba aviečių skonio, tačiau naujesnės žaliosios arbatos, rožių ar karamelės variacijos yra nemažiau populiarios. Paryžius tolokai, o Lietuvoje macarons kiekvienoje parduotuvėje tikrai nenusipirksi, tad siūlome apsišarvuoti kantrybe ir pabandyti šių saldumynų pasigaminti namuose.

Apie meilės miestą - Paryžių

Paryžius – vienas romantiškiausių pasaulio miestų, žavintis savo istoriniu palikimu bei kultūrine įvairove, įstabia architektūra. Tai – meilės, romantikos, stiliaus ir mados, meno ir kultūros miestas. Miestas, užburiantis savo prabanga ir, kartu, paprastumu.

Paryžius – tai Prancūzijos sostinė ir svarbus šios šalies ir visos Europos kultūros, verslo ir politikos centras. Paryžiaus gyventojų skaičius perkopęs 2 mln., o kartu su priemiesčiais viršija 12 mln.

Paryžiaus istorinis centras nuo 1991 m. yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tad nenuostabu, jog Paryžiaus lankytojus traukia istorinis ir kultūrinis palikimas, vyno mėgėjus – geras prancūziškas vynas ir jo įvairovė, o gurmanus – puikūs restoranai. Paryžius – svarbus miestas mados pasaulyje, čia gausu madingų parduotuvių ir prabangių mados namų.

Vienas iš garsiausių pasaulyje - Chanel

Milžiniško populiarumo sulaukę XX amžiaus kvepalai (ko gero ir XXI) Chanel N5. Šių kvepalų sukūrimo istorijoje taip pat neapsieita be meilės romanų. Šįkart mylimasis buvo iš Rusijos. Koko Chanel buvo susidarius ne pačią geriausią nuomonę apie rusus. Ji laikė rusų vyrus gražiais ir didingais, bet tuo pat metu – viduje nieko neturinčius, tik degtinę. Tačiau ji susitiko su kunigaikščiu Romanovu, kuris buvo ištremtas iš Rusijos ir atsidūrė Paryžiuje ne itin geriausios finansinės padėties. Jie susidraugavo su tapo meilužiais – nuo to momento prasideda (taip vadinamas) rusiškas periodas Chanel kūryboje. Išleidžiama daug modelių, kurių pagrindu buvo laikomi rusiški motyvai.

Būtent Dmitrij Pavlovič Romanov supažindino Koko Chanel su žinomu parfumeru Ernestu Bo. Iki to momento visi moteriški kvepalai buvo panašūs. Tai buvo rožių, levandų, jazminų kvapo kvepalai. Niekas nesumaišydavo kelių aromatų. Po sunkaus darbo Ernest Bo pristatė Koko kelis savo kvepalų variantus ir Chanel pasirinko penktą variantą.

Taip atsirado žinomi kvepalai Chanel №5, kurių sudėtyje buvo 80 aromatų ir dvelksme buvo neįmanoma atpažinti nė vieno iš žinomų gėlių aromatų. Kvepalams buvo sukurtas stačiakampis butelis iš krištolo ir nedidelė etiketė su užrašu Chanel №5 . Dabar jie vis dar yra parduodamiausi kvepalai pasaulyje.

Jeigu norite sužinoti visą Chanel atsiradimo istoriją ją galite rasti čia

Vaikų džiaugsmas - Disneilendas

Tai geros nuotaikos, šviesių svajonių ir aštrių pojūčių pramogų parkas vaikams ir suaugusiesiems. Pasienio, Atradimų, Fantazijos ir Nuotykių šalyse sukamasi Drakono kilpose, skridimas tarpgalaktine raketa, keliavimas kapitono Nemo laivu, skriejimas didžiojo Griaustinio kalnais ir tarpekliais. Spalvingi parko herojų pasirodymai ir paradai. Dienos pabaigoje nakties dangų nušviečia fejerverkai. 

O dabar... MA Angelų narių įspūdžiai iš Prancūzijos.

Tsunami:

Prancūzijoje teko lankytis du kartus: 2013 metais tris dienas praleidau Paryžiuje, o praeitais metais vykau į Prancūziją su tikslu užsikelti į aukščiausią Europos vietą, visai šalia aukščiausio Europos kalno Monblano. 

Pirmiausia apie Paryžių. Per tas tris dienas su šeima sugebėjome aplankyti visas žymiausias Paryžiaus vietas: Luvro muziejų, Versalio rūmus, Triumfo Arką, Noterdamo Katedrą, Panteoną, Eliziejaus Laukus ir žinoma Eifelio bokštą. Kadangi apsistojome viešbutyje, esančiame pačiame Paryžiaus centre, buvo labai nesunku orientuotis ir greitai pasiekti norimą vietą. Atsimenu, pačią pirmą dieną, praėjus pro pačias pirmas gatveles, pamačius pirmuosius pastatus, įsimylėjau Paryžių. Miestas nepasakomai gražus ir tvarkingas, architektūra nepakartojama. Galbūt buvau taip sužavėta todėl, kad tai buvo pirmas didysis Europos mietas, kurį aplankiau... Tačiau po jokį kitą miestą nevaikščiojau su tokiu susižavėjimu, su kokiu vaikščiojau Paryžiuje. 

Luvras. Kadangi šis muziejus toks didžiulis, kad jo viso neįmanoma apvaikščioti per vieną ar dvi dienas, teko pasirinkti kelias sales, kurias labiausiai norėjome aplankyti. Tiesą pasakius, nesu labai didelė muziejų gerbėja, tačiau pasivaikščiojimas Luvre buvo visai kitoks ir tos dvi su puse valandos tikrai neprailgo. Žinoma, pamatėme ir garsiąją Moną Lizą, kuri, nuoširdžiai pasakius, nepaliko labai didelio įspūdžio. Labiausiai nuvylė tai, kad prie paveikslo negalima prisiartinti arčiau nei per maždaug 4 metrus ir kad aplink labai daug žmonių, o tai trukdė padaryti gerą paveikslo nuotrauką (neminint to, kad pats paveikslas nėra didelis). Nepaisant to, Luvras paliko labai gerą įspūdį.

Daugelis žmonių sako, kad ir kiek kartų aplankytum Eifelio bokštą, kiekvieną kartą jis atrodo toks pat įspūdingas, kaip ir pirmąjį. Nors aš jį lankiau tik vieną kartą, pažiūrėjus net į nuotraukas per kūną pereina toks malonus virpuliukas. Iki viršaus reikia keltis dviem liftais. Užsikėlus iki pačio Eifelio bokšto vidurio jau atsiveria Paryžiaus panorama. Pasigrožėjus vaizdais apsilankiau nedidukėje suvenyrų krautuvėlėje (kurioje taip pat ir sušilau, nes lauke smarkiai lijo ir siautėjo gana žvarbus vėjas) ir vėliau kėliausi kitu liftu iki pačio viršaus iš kur atsiveria tikrai nuostabūs Paryžiaus vaizdai. Kas buvo įdomiausia viršuje, tai kad ten ant švieslentės surašyti bene visi pasaulio bokštai ir jų aukščiai. Žinoma, iškart pradėjau ieškoti Viniaus televizijos bokšto. Ir jį pamačius švieslentėje gana nustebau sužinojusi, kad mūsų televizijos bokštas 25 m aukštesnis už patį Eifelio bokštą...  Tikrai įdomus atradimas. Na ir užtektinai prisifotografavę ir prisigrožėję leidomės žemyn. 

Kad labai neišsiplėsčiau , dar trumpai užsiminsiu, kad negalima atvykti į Paryžių ir neužsukti į kokią nors kepyklėlę. Negalima neparagauti tokių šedevrų kaip croissants, macarons, canneles. 

Ir dabar šiek tiek įspūdžių iš aukščiausios Europos vietos. Į 3842m aukštį galima pasikelti iš miestelio Šamoni (pr. Chamonix), kuris jau yra 1000m. aukštyje virš jūros lygio. Iki pačio kėlimosi šiek tiek nerimavau, nes žmonių organizmai skirtingai reaguoja į tokį didelį aukštį: vieniem skauda, kitiem svaigsta galva, kitus pradeda pykinti ar pasidaro labai silpna, tačiau pradėjus keltis nerimas visiškai dingo, o užsikėlus į patį viršų jokių galvos skausmų ar kažko panašaus nejaučiau. Pirmiausia keltuvai užkelia iki 2317m. aukščio. Jau iš čia  atsiveria nuostabūs Alpių slėnių vaizdai. Čia praleidau apie gerą pusvalandį ir kitu keltuvu ruošiausi kilti į 3842m. aukštį.  Keltuve telpa apie 60 žmonių ir jis kyla labai stačiu kampu, tad džiaugiuosi, kad neturiu aukščio baimės, nes jei taip, man pačiai širdis būtų per krutinę išlėkus. Na, o pačioje Aiguille du Midi 3842m. viršūnėje atsiveria nepakartojami Alpių kalnų vaizdai ir pats Monblanas. Kalnais galima grožėtis iš dviejų apžvalgos aikštelių. Taip pat galima apsilankyti kavinukėje ar užsukti į suvenyrų krautuvėlę. Na, o visą šią dieną vainikavo žengimas į stiklo dėžę kabančią virš prarajos. Pripažinsiu, kad lipi buvo tikrai nejauku, kai matai sau po kojomis prarają. Šį dėžė išlaiko iki 1500kg, atlaiko didžiulį vėją ir temperatūros svyravimus, tas jokio pavojaus nėra. Žinoma, į vidų neštis nieko negalima, turi apsimauti milžiniškas šlepetes, kad nesubraižytum stiklo, na, o nufotografuoti pasiūlo patys prižiūrėtojai. Įspūdžiai iš šios vietos tikrai nepakartojami ir viso to ką ten pamatai neįmanoma nusakyti žodžiais, reikia pačiam ten nuvažiuoti ir viską pamatyti.

Sammanta.:

 Aplankiau Prancūzijos sostinę - Paryžių. Miestas labai gražus,trūkūmų mano nuomone jame nėra,  Paryžius labai tvarkingas, gražus miestas..Sakoma, kad dažniausiai Pranczūzai iki 40 metų moka kalbėtis ir angliškai.O štai ir vaizdas iš Eifelio Bokšto. Paryžiuje yra labai daug gražių vietų, mietsas tikrai nemažas matosi iš nuotraukos, Eifelio Bokštas labiausiai puošia sostinę. Bet yra ir šimtai gražių, tvarkingų kavinių, restoranų su apgalvotu interjero dizainu, Paryžiuje buvau dar aplankiusi Luvro Muziejų, jo nesu nufotografavus, bet jis atrodė šitaip: (šita nuotrauka iš interneto)..

Scelerum:

Truputi aprašysiu apie Prancūziją. Taigi, gyvenau miestelyje Bricquebec. Labai fainas, mažas miestelis, draugiški ir svetingi žmonės, graži aplinka. Iš šio miestelio važiavom prie Atlanto vandenyno. Vaizdas tikrai pribloškiantis! Nuotraukose neįmanoma perteikti to grožio.. Vėliau važiavom apžiūrėti Sen Mišelio kalno. Kol nuvažiavom, „atėjo“ naktis, tuo metu aplink salą nebuvo vandens. Kadangi toje saloje gyvena tik apie 40 žmonių, tai buvo šiek tiek nejauku, ypač vaikštant naktį. Bet su krūva draugų buvo visai linksma. :)

 Žinoma aplankėm ir Paryžių. Laiko turėjom tik 8 valandas, tad ne buvo laiko laukti ilgose eilėse į muziejus, taipogi eilėje kilt į eifelio bokštą. Daug vaikščiojom, kelis kartus naudojomės metro(laiko stokai mažint). Aišku nenuėjom į kavinukę, o taaaip norėjau. :/ Nusipirkom maisto McDonald'e. :D ir valgėme parke ant žolytės. Nustebino parko gražumas, koks tvarkingas, visi gali sėdėti sau ramiai ant žolytės ir nerasi visokių saulėgrąžų, kaip įprasta Lietuvoje.. Taip pat aplankėm Švč. Jėzaus širdies baziliką, nuo kurios atsiveria visas Paryžiaus vaizdas. Pats Eifelio bokštas išties įspūdingas! Kitoj gatvės pusėj esantis fontanas - nuostabus. Vien pliusus duočiau Paryžiui, jei ne tie juodukai.. Nu sorry, nesu rasistė, bet visą laikė jie taip nervino kišdami tuos eifeliukus.. Bet jei keliausit į Prancūziją, būtinai ragaukit kuo daugiau pracūziškų kepinių. Jie tiesiog D-I-E-V-I-Š-K-I!! Valgiau ir valgiau. Na nesulyginsi su Lietuvos kepiniais. Žinoma vynas pas juos prie visko tinka. :D Ten kur mes gyvenom, per pietus ir vakarienė, kiek nori, tiek ir neša vyno. Vienos mergos net mačiau persipildavo slapčia, o vakare išgerdavo. :DD 

Magiska:

Prancūzijoje buvau prieš 5-6 metus tėvų skyrybų proga (nelabai galima pavadinti tai

proga, bet vistiek ). Pagrindinis kelionės tikslas buvo Disneilendas.Autobusu iš Vilniaus išvažiavom apie 2 valandą nakties. Važiavome per Lenkiją, Vokietiją dvi (jei gerai pamenu) dienas kol kirtom Prancūzijos sieną. Pirmąja dieną Prancūzijoje važiavom į Paryžiuje esantį Eifelio bokštą. Vaizdas nuo jo pasakiškas. Antrą dieną jau buvom visų vaikų mėgiamame Disneilendee!!! Iš visų ten esančių atrakcijonų, man labiausiai patiko pirmasis, kurį aplankiau - Karibų piratų (filmas taip pat mano mėgstamiausias), Vaiduoklių namas,bet atrakcijonų parkas, kurį aplankiau trečią dieną tikrai įspūdingesnis nei Disneilendas, tikriausiai todėl, kad esu didelė ekstremalė, tai Aksterikso parkas. Ten išbandžiau kiek įmanoma daugiau atrakcijonų, vieni iš įspūdingiausių buvo 7 mirties kilpos ir Amerikietiški kalniukai, kurie prasideda nuo 30m stačio kalnelio.Dar kartą tikrai norėčiau aplankyt viską (dar nespėjau paragaut sraigių), ir tas kitas kartas tikriausiai bus per Vėlykų atostogas kartu su prancūzų k. mokytoja

Berlina:

Prancūzija – viena iš gražiausių Europos šalių. Pagarsėjusi ne tik savo šalies pasididžiavimu – Eifelio bokštu prie kurio skuba visi pasaulio įsimylėjaliai, bet ir nuostabiais kruasanais, spalvotais sausainėlėliais – macaroons,  įspūdingais peizažais ir nuotaikingai nusiteikusiais žmonėmis.  Man teko aplankyti visų vaikų svajonę – Disneilendą. Pripažinkime, ten nuvykti pažiūrėti įvairių pasakų personažų nori ir suaugę, vedami nostalgijos, norintys bent kiek pasinerti į pasakų karalystę, pamiršti suaugusių pasaulio problemas ir bent trumpam sugrįžti į vaikystę.  Tad Disneilende turėjau vienos dienos bilietą, parkas gana didelis, tad jam visam apvaikščioti reikėtų bent poros dienų. Tik įėjus į parką, prieš jus atsiveria Miegančiosios gražuolės įspūdinga pilis. Ypač didelis efektas būna vakaro metu, kuomet pilis yra apšviečiama.  Disneilende tiesiog apstu įvairių pramogų bei atrakcionų mažiausiems parko lankytojams. Įvairiūs traukinukai, besisukantys puodeliai, o kur dar vaikščiojantys pasakų personažai? Kurie mielai su tavimi sveikinasi?  Tačiau yra ką veikti ir vyresniems parko lankytojams, yra įvairūs kalneliai ( aišku, ne tokie kaip Heidės parke ar Gardarlande ), bet nėra ko norėti, parkas buvo orientuotas į mažiausius svečius J Radau įdomų faktą internete, kad paskutinis atrakcionas – „Karibų piratai“ buvo prižiūrėtas pačio W.Disney, įspūdingai atrodo ten esanti kaukolė.  Tad peršasi tik viena išvada – jei esi Prancūzijoje, turi aplankyti ir šią stebuklingąją šalį.

Kita mano stotelė buvo – Paryžius. Žymiausi Paryžiaus pastatai - tai vienas iš šio miesto simbolių Eifelio bokštas, Triumfo arka, Notre-Dame (arba Dievo Motinos katedra). Ir man pasisekė, nes teko juos visus pamatyti, o Eifelio bokšte dar ir užkopti į viršūnę. Ten, aukštai, atsiveria visa Paryžiaus miesto panorama, kuri užgniaužia kvapą ( nors reikia lipti BE GALO daug laiptelių, bet buvo verta ). Pamačius Notre-Dame katedrą, pasijaučiau tarsi pasakos „Paryžiaus katedros kuprius“ veikėja, ji nuostabi ir tokia didinga !  Teko praeiti ir pro Luvro muziejų bei Triumfo arką, vieni iš įspūdingiausių pastatų, kuriuos man teko matyti. Plaukiau ir Senos upe, vaizdai – nerealūs. Kalbant apie maistą... kruasanai – skaniausi pasaulyje, na, kuomet buvau Prancūzijoje, populiariųjų macaroons sausainėlių dar nebuvo, tad man ir neteko jų paragauti.  Norėčiau ten dar kartą nuvykti, pamatyti naktinį Paryžių, kuomet šviesos apšviečia didingą Eifelio bokštą...

Straipsnis paruoštas su Tsunami, Emilės, Scelerum, Magiskos, Sammantos. pagalba :)